Mantas Fridrikas: „Komanda esame ne tik aikštėje“

foto: Vytautas Gimžauskas/utenosutenis.lt

Iš Vilniaus „Žalgirio“ į „Utenį“ persikėlęs Mantas Fridrikas džiaugiasi kartu su šeima įsikūręs Utenoje

Gynėją Mantą Fridriką „Uteniui“ prieš šį sezoną paskolino šalies čempionas Vilniaus „Žalgiris“. 26 metų futbolininkas anksčiau yra vilkėjęs „Kauno“, Odensės „Fyn“ (Danija), „Šiaulių“ komandų aprangą.

Legendinio „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės puolėjo Roberto Fridriko sūnus džiaugiasi, kad būtent dabar atsidūrė Utenoje - čia jam patinka ne tik „Utenio“ žaidimo filosofija, bet ir aplinka, kuri yra itin svarbi su žmona auginant dar nė vienerių neturinčią dukrą.

Mantai, ar jau apsipratote naujoje komandoje?

Taip. Apsipratimui čia daug laiko ir nereikėjo. „Utenio“ komandoje – savi žmonės, nemažai draugų.

Negi visus futbolininkus pažinojote?

Daugumą išties pažinojau. O su dalimi yra tekę kartu žaisti. Su kai kuriais – nuo jaunų dienų. trenerį irgi pažinojau.

Jūsų tėvas – garsusis Robertas Fridrikas. Jūs gimėte jo futbolininko karjeros įkarštyje. Kur jūs augote, kai tėvas keliavo per užsienio klubus?

Gimiau aš Kaune. Kai man buvo treji, išvykome gyventi į Austriją. Dar po trejų metų vėl grįžau į Lietuvą. O futbolą žaisti aš pradėjau Kaune.

Puikiai Lietuvos futbolo bendruomenėje žinome Fridriko pavardė jums padėjo gyvenime, karjeroje ar trukdė?

Nei padėjo, nei trukdė. Tėvas manęs neatvedė į nei vieną klubą. Aš augau su mama čia, o tėvas gyveno Austrijoje. Viskas, ką aš pasiekiau - tai per savo paties žaidimą. Gal ir kiek atidžiau į mane treneriai žiūrėjo, žinodami, kas mano tėvas, bet iš kitos pusės aš pats norėjau sulaužytą tą „pavardės barjerą“.

Vis dėlto tai buvo barjeras?

Gal ne tai, kad barjeras, bet... Štai, kad ir pas gydytoją nueni, o jis: „aaa, Fridrikas – girdėta pavardė“.  Tėvą juk daug žmonių žino.

Džiaugiatės, kad iš „Žalgirio“ perėjote į „Utenį“ ar nesate tuo patenkintas?

Šiaip man ir „Žalgiryje“ patiko. Nors, aišku, norėjosi žaisti daugiau, negu man ten pavykdavo. Čia  rungtyniauju daugiau. Būtent dėl to man ir patiko „Utenio“ pasiūlymas. O be to, man labai patinka visa „Utenio“ struktūra, komandos žaidimo filosofija.

Kokia ta filosofija?

Mindaugo Čepo diegiamas kombinacinis žaidimas. Treneriai čia nori matyti mus žaidžiant perdavimais, atakuojant, mušant įvarčius, o ne vien ginantis gausiomis pajėgomis.

Atstovavote „Kaunui“, „Šiauliams“, „Žalgiriui“. Dabar – „Uteniui“. Ar darbas juose, treniruotės skiriasi?

Futbolas visur yra futbolas ir treniruotės yra panašios. Nors kažko savo turi kiekvienas treneris. Kai kas Vilniuje daroma vienaip, Šiauliuose – kitaip, Utenoje – trečiaip. O šiaip dažnai žaidimas priklauso ir nuo kolektyvo. Utenoje kolektyvas – geras.

Tai reiškia, kad čia yra geri futbolininkai, ar gera, draugiška atmosfera?

Ir geri futbolininkai, ir draugiška atmosfera. Ne tik aikštėje, bet ir už jos esame viena komanda, gal net viena šeima. O su tokiu kolektyvu yra lengviau siekti tikslų.

Jau sužaidėte su penkiomis komandomis, kurios laikomos pagrindinėmis pretendentėmis į A lygos medalius. Dabar žaisite su lyg ir žemesnio pajėgumo ekipomis. Bus lengviau?

Nemanau, kad bus lengviau. Visos tos komandos per tą laiką įsižaidė. Ir dėl to rungtynės su jomis gali būti dar sunkesnės, nei su lyderėmis. Bet jau nėra kur trauktis. Mums būtinai reikia pergalių, reikia taškų ir dėl to aš esu įsitikinęs, kad mes tuos taškus pradėsime rinkti.

Kur gyvenate? Utenoje? Kaune? Vilniuje?

Neseniai iš Vilniaus su žmona ir septynių mėnesių dukra persikėlėme į Uteną. Išsinuomojome čia butą.

Žmona neprieštaravo persikėlimui iš sostinės į nedidelę Uteną?

Kaip tik ne. Mums Utenoje geriau. Kai turime mažą vaiką, reikia kuo daugiau oro, žalumos, gamtos, ežerų. Mums šiuo metu Utena puikiai tinka.